namo paštas
   apie    pagrindai   KSM   funkcijos   santykiai   nuorodos   testai   svečių knyga

FUNKCIJOS
  Ketvirtosios funkcijos turinio ypatybės
 
Ketvirtosios funkcijos etika

Etika – racionali komponentė, orientuota į tikėtinus įvykius ir dominuojančius poreikius. Ryšys su dominuojančiais poreikiais ir galimybės sąmoningai juos realizuoti trūkumas sutelkia žmogaus dėmesį ties jo aplinka, ir atsiranda būtinybė gauti pagalbos iš šalies, nors pats žmogus pamiršta šios pagalbos paprašyti.

Tokie yra šie IM tipai:
 
– loginis-intuityvus ekstratimas (Džekas Londonas)
– loginis-sensorinis ekstratimas (Štirlicas)		 subjektinė etika
– loginis-intuityvus introtimas (Robespjeras)
– loginis-sensorinis introtimas (Gorkis)		 objektinė etika

Objektinė etika (Robespjeras, Gorkis)
Šio IM tipo žmonės jaučiasi ramūs situacijose, kuriose atvirai reiš­kiamas žmonių požiūris į juos. Jie turi matyti šį požiūrį – šypsenas, ges­tus, girdėti jiems skirtus emocingus žodžius.
Jei žmogus atvirai neparodė savo požiūrio, jis „Robespjerui“ arba „Gorkiui“ – nerimo šaltinis. Patekės į situaciją, kur žmonės nepratę atvirai reikšti savo požiūrio vienas į kitą, toks žmogus suvokia ją (situaciją) kaip asmeninį jo ignoravimą. Žmogus užsisklendžia, kyla nerimo jausmas. Jei dėl objektyvių priežasčių žmogus negali pasi­traukti iš tokios situacijos, pasireiškia arba frustracinis elgesys, pro­vokuojantis emocinė aplinkinių reakciją (bet kokią), arba žmogus bando pasislėpti, įsisprausti į kampą ir apmirti. Tokioje vietoje atsiradęs pažįstamas žmogus, apkabinęs ir ištaręs: „Sveikas, drauguži!“ suvokiamas kaip didžiausias gelbėtojas. Tokių žmonių geriausi kaimynai yra arba artimieji, arba naminiai gyvūnai, tačiau su sąlygą, kad jie visada atvirai reiškia savo pozityvų požiūrį į juos ne tiek žodžiais, kiek atitinkamu elgesiu.
„Pakalbėk su manimi, mama (tėve, brolau, seserie, drauge, bičiuli, bičiule ir pan.), apie ką nors pakalbėk!“
 


 
Subjektinė etika (Džekas Londonas, Štirlicas)

Šio IM tipo žmonės jaučiasi ramūs tik tada, kai yra visiškai įsitikinę kitų požiūriu į juos. Jei tokio aiškumo nėra, jie paprasčiausiai kartoja: „Man čia labai blogai“, kai jų klausia: „Kodėl? “, – nieko aiškiai atsakyti negali. Tai ne užgaida; nuolatinis dominuojančių poreikių ignoravimas gali išprovokuoti emocijų protrūkį ir frustracinį elgesį. Tokiems žmonėms būtina nuolat ir autoritetingai aiškinti: „Tai tavo draugas, o ne priešas, o į šitą visai nekreipk dėmesio – jis čia atsitiktinai“. Ir tada „Džekas Londonas“ ir „Štirlicas“ jausis visiškai ramūs, nes jiems nurodė, kaip su kuo reikia elgtis. Patekės į nepažįstamą draugiją, pasimetės, dėl visa ko besišypsantis žmogus, kurio ketvirtosios funkcijos turinį lemia subjektinė etika, patirs vis didėjantį stresą, konvulsiškai bandydamas įtikinti save, kad viskas jam čia patinka. Pa­dėti tokiu atveju gali tik netikėtai pasirodęs pažįstamas žmogus, santykiai su kuriuo seniai aiškūs.
„Džekas Londonas“ ir „Štirlicas“ prisiriša prie seniai pažįstamo kolektyvo ar kompanijos, pakeičia nuolatinė darbo vietą tik dėl objektyvių neįveikiamų aplinkybių. Prarasti draugą, partnerį, su kuriuo palaiko draugiškus santykius, jiems tikra tragedija. Emocijų beveik nerodo, nes tai suvokiama kaip atviras savo požiūrio reiškimas, o tam reikia iš anksto gauti aplinkinių leidimą. Jie netgi džiaugiasi skandalu – kaip aiškiu leidimu atvirai reikšti emocijas.
„Pasakyk man, kas mano draugas – ir tau pasakysiu: kur aš!“
 

 

 
    © Prašvieta UAB 2006. Visos teisės saugomos