namo paštas
   apie    pagrindai   KSM   funkcijos   santykiai   nuorodos   testai   svečių knyga

FUNKCIJOS
  Ketvirtosios funkcijos turinio ypatybės
 
Ketvirtosios funkcijos intuicija

Intuicija – iracionali komponentė, orientuota į mažai tikėtinus įvykius ir antraeilius poreikius. Ji atsako už informacijos, susijusios su išorinės ar vidinės situacijos vientisumu ir neprieštaringumu, atrinkimą. Tokią komponentė ketvirtojoje funkcijoje turi šie IM tipai:
 
– sensorinis-etinis ekstratimas (Napoleonas)
– sensorinis-loginis ekstratimas (Žukovas)		 subjektinė intuicija
– sensorinis-etinis introtimas (Diuma)
– sensorinis-loginis introtimas (Gabenas)		 objektinė intuicija

Objektinė intuicija (Diuma, Gabenas)

Šio tipo žmonių aplinkinės erdvės suvokimo pagrindinis akcentas – išo­rinės situacijos vientisumas. Situacijos neapibrėžtumas, neaiškumas, neužbaigtumas šio tipo žmonėms, pasižymintiems objektine intuicija ketvirtojoje funkcijoje, sukelia nenuspėjamą nerimą. Teigiamai su­vokiama tik tokia situacija, kurioje kategoriškai skamba: „Viskas bus gerai! Pasaulis puikus! Teisybė triumfuos!“, leidžianti nepaaiškinamai tikėti užtikrinta teigiama ateitimi.
Jei situacijoje, kurioje yra „Diuma“ ir „Gabenas“, nėra aiškiai iš­reikšto „centro“ – arba paties „Diuma“ ir „Gabeno“, arba jų besąlygiškai pripažinto lyderio, turinčio aiškiai išreikštą charizmą, arba „sambūrio taško“, t.y., objekto, telkiančio erdvė aplink save ir iš karto krintančio į akis (pavyzdžiui, laisvas pjedestalas), – tai ne situacija – tai chaosas. Ir tada: „Kam aš čia reikalingas, gyvenkite čia patys“. Šiems žmonėms bus chaosas tada, kai nėra situacijos centro, kai negali būti centre, būti centru, nors patys to ir nesuvokia. Šio tipo žmonėms galimybė būti situacijos centru arba su­tapatinti save su objektyviai esančiu centru – pagrindinė „geros vietos“ sudedamoji. Šiuo atveju, kai aplinka, kurioje jie yra, suteikia ramybės jausmą, jie gali gerai jaustis: „Aš tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, tarp tinkamų žmonių“.
„Aš įvykių centre!
Aš vakarėlio centre!
Uola tarp siaučiančių bangų!
Ir jei šiandien aš ne Visatos CENTRAS,
Tai rytoj – tikrai JIS!“

Jei dėl objektyvių priežasčių „Diuma“ ir „Gabenas“ negali pasi­traukti iš situacijos, kurią intuityviai suvokia kaip chaotišką, jie „įsispraudžia į kampą“, tampa pasyvūs stebėtojai, kaltinantys visus ir viską dėl savo nelaimingos dalios, – aiškiai ir suprantamai paaiškinti, kodėl ta vieta bloga, negali nė vienas IM tipas.
„Kur aš patekau?!
Kur mane nunešė?!“
 


 
Subjektinė intuicija (Napoleonas, Žukovas)

Tokia komponentė pirmiausiai leidžia suvokti aplinką pagal tai, – įmanoma ar neįmanoma vidinių principų ir idėjų bei išorinės situacijos turinio darna. Išorinės situacijos be jokio aiškaus racionalaus paaiš­ki­nimo suskirstomos į: mano pasaulis – ne mano pasaulis. Mano pasaulis – tai pasaulis, kuriame mano idėjos ir principai pripažįstami besąlygiškai, be jokių aiškinimų. Jei aplinka neerzina, neprovokuoja vidinės prieštaros, „širdies neplėšo į gabalus“ – tai mano pasaulis. Priešingu atveju – tai jūsų pasaulis, ir man (Napoleonui, Žukovui) – nėra ką jame veikti. Įsiverždami į svetimą aplinką, tokie žmonės elgiasi, vaizdingai tariant, kaip drambliai indų parduotuvėje, būdami visiškai įsitikinę, kad elgiasi teisėtai ir teisingai. Juk tai „jų pasaulis“, ir visi jame „savi“, o „savi“ – tai tie, kas yra „mano“ bendraminčiai, kas priima mane tokį, koks aš esu.
„Kokia puiki diena!
Koks puikus kelmas!
Koks puikus aš!
Ir mano dainelė!“

Jei dėl objektyvių priežasčių negalima palikti „svetimo pasaulio“ – bambama: „Ach, kaip jūs klystate! Ir tai jūsų teisingumas?“ ar pan. Lygiagrečiai vyksta vidinis nesąmoningos principų ir idealų kaitos procesas, turintis sąlygoti tai, kad žmogus susitaikys su šia situacija ir savo vieta joje. Natūralu, kad tai turi būti niekieno nepastebėtas procesas, priešingu atveju – „mūsų pasaulyje nėra vietos tokiam prin­ci­pingam kovotojui kaip aš!“
„Aš buvau neištikimas jaunystės idealams?! Sudie, menkysta!“

Šiuo atveju sugestyvus ketvirtosios funkcijos turinio pobūdis ne­leidžia žmogui pačiam suvokti migloto nerimo priežasčių, o daro jį priklausomą nuo aplinkinių nuomonės. „Napoleonai“ ir „Žukovai“, ieškodami bendraminčių bendrijos, pripažįstančios jų teisė į idėjinį lyderiavimą, nesugeba „pradėti kovos“ už savo konkrečias idėjas ir principus, apsiriboja abstrakčiais kvietimais: į kovą už laisvė, teisingumą, idėjų skaidrumą ir pan. Abejonių nekelia viena – ir tiesa, ir teisingumas, ir idėjų skaidrumas – turi atitikti jų ir tik jų intuityvų šių sąvokų konkretaus turinio suvokimą.
Tokiu būdu pirmosios funkcijos turinys (šiuo atveju kova, ko­vo­tojas) maskuoja nesąmoningą nerimą, kilusį dėl ketvirtosios funkcijos neigiamo turinio.
„Aš tau nieko nepasakysiu!
Suprask iš intonacijos!“
 

 

 
    © Prašvieta UAB 2006. Visos teisės saugomos