N A M O P A Š T A S I M T I P A I
   apie    pagrindai   KSM   funkcijos   santykiai   nuorodos   testai   svečių knyga

TARPTIPINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA
  Dualiųjų santykių arba vadinamųjų abipusio papildymo santykių struktūra

Šio tipo santykiams ypatingą dėmesį skyrė A. Augustinavičiūtė. Iš esmės tarptipinių santykių teorijos kvintesencija aiškiai pateikta darbe „Dualioji žmogaus prigimtis“. Šiame darbe A. Augustinavičiūtė bando įrodyti, kad žmogus, pats savaime, yra nepilnavertė esybė, kurios vi­sa­pusei savijautai ir saviraiškai būtinas dualiojo IM tipo partneris. Fak­tas, kad žmonija dėl daugelio atradimų turi būti dėkinga genijams – vienišiams, A.Augustinavičiūtės teorijoje neatspindimas.
Iš karto pažymėsime, kad autorius nesutinka su pagrindine A. Au­gus­tinavičiūtės išvada. Papildančiųjų IM tipų tarpusavio sąveiką ap­žvelgsime kokybinių struktūrų metodu. Pavyzdžiui, paanalizuosime IM tipo „Don Kichoto“ (1) ir jo „dualo“ – IM tipo „Diuma“ (2) sąveiką.
 
Dualieji santykiai pagal KSM.
 
Sutartinis žymėjimas:
– „Don Kichotas“;
– „Diuma“.

Taigi pirmosios funkcijos turinys sutampa su „Diuma“ ketvirtosios funkcijos turiniu, o „Diuma“ pirmosios funkcijos turinys sutampa su „Don Kichoto“ ketvirtosios funkcijos turiniu. „Diuma“ ieško pasaulyje išorinės situacijos vientisumo, o „Don Kichotas“ yra įsitikinės šiuo vien­tisumu. „Don Kichotas“ ieško pasaulyje sensorinio komforto, o „Diu­ma“ – tai yra savęs įtvirtinimo vieta.
Vadinasi, pirmoji dualiojo funkcija, būdama ryšio aspekte, su­gestuoja papildančiojo IM tipo ketvirtąją funkciją, todėl pastarasis iš karto pajunta tą pasaulį, kurio ieškojo. Abu gauna pozityvų parėmimą sugestijos srityje, pasaulis iš karto tampa abipusiai „geras“, tačiau bū­tina, kad šalia būtų dualusis. Kitaip tariant, dualusis apsaugo nuo ne­gatyvių ryšių su išoriniu pasauliu.
„Teigiamų parėmimų“ trūkumą trečiojoje funkcijoje lengvai pa­pildo dualiojo antroji funkcija. Netgi tuo atveju, jei dualusis savo kūryba atsitiktinai neigiamai palies papildančiojo savęs vertinimo sritį – tai nebus suvokta kaip katastrofa. Suprantama, „minusas“ trečiojoje funkcijoje sukelia vengimo reakciją. Bet kur bėgti, jei šalia dualiojo pasaulis vienareikšmiai „geras“?! Be to, dualusis kalba ta pačia so­cionikos kalba. Vadinasi, jam galima viską paaiškinti – ir jis supras, o jis galės viską paaiškinti jums – ir jūs taip pat suprasite.
Todėl, dualieji sudaro uždarą informacinė sistemą, ką akivaizdžiai galime pamatyti 8 pieš. Dualieji turi sukaupė pakankamai in­formacijos sau – jie taip pat patenkina patys save kūrybos ir jos „vartojimo“ srityje. Savęs vertinimas tokais santykiais, jei ir užgau­namas, tai labai retai ir tik labai greitos, automatiškos „terapijos“ są­lygomis, nes informacijos, apimančios dualiųjų kūrybą, kryptin­gu­mas sutam­pa su papildančiojo sugestijos vektoriumi. Taigi, dualiųjų poros santykiai automatiškai sudaro uždarą psichologinė erdvė, ribojančią kiekvieną santykių dalyvį nuo kontaktų su išoriniu sociumu. Kūrybinis aktyvumas taip pat nukreiptas tik šiai uždarai erdvei aptarnauti.
Kaip tai pasireiškia gyvenime? Pirma, apribojami kontaktai su žmonėmis. Antra, ribojama savirealizacija, nes dualieji gali ilgai aptarinėti vienas kito kūrybinius planus, mėgaudamiesi tarpusavio supratimu, bet labai nenoriai imasi juos realizuoti. Juk tada reikia palikti dualųjį ir persikelti į kitą aplinką, kur pasaulis gali nebūti toks jaukus. Tokiu būdu dualiųjų gyvenimas psichologiškai skursta, ribojamas jų kūrybiškumas. Tai patogaus psichologinio įkalinimo situacija.
Dualiesiems nereikia kitų žmonių. Net ir vaikų jiems nereikia. Pas­tebėta, kad dualiųjų šeimos dažniausiai būna bevaikės. Ne todėl, kad žmona ar vyras negali jų turėti, bet todėl, kad jie retai jaučia gi­mi­nės pratėsimo poreikį. Jei vaikai ir gimsta, jie auga pakankamai sudėtingoje psichologinėje aplinkoje. Jiems tenka tiesiog kovoti už dė­mesį sau, sunkiai „atitraukiant“ tėvus vieną nuo kito.
Savaime suprantama, dualieji santykiai turi ir teigiamų pusių. Tai – ideali psichologinė prieglauda. O žmonėms gana dažnai reikia tokios prieglaudos. Todėl neretai pasitaiko ir dualiųjų santuokos, kai praktiškai realizuojamas principas: mano namai – mano tvirtovė.
Tačiau, sąmoningai suvokiant šiuos santykius, būtina įvertinti jų vien­pusiško patrauklumo ypatybė ir išmokti laiku atverti „tvirtovės vartus“, kad ji nevirstų patogiu „kalėjimu“.

„Aš ir tu, kaip žuvytės vandeny!“

Papildančiųjų poros:
Don Kichotas – Diuma
Hugo – Robespjeras
Hamletas – Gorkis
Žukovas – Jeseninas
Napoleonas – Balzakas
Džekas Londonas – Draizeris
Štirlicas – Dostojevskis
Hekslis – Gabenas
 
 
 
 
    © Prašvieta UAB 2006. Visos teisės saugomos