Paralelinių intelektų santykių struktūra

Panagrinėsime šį santykių tipą analizuodami IM tipų „Don Kichoto“ ir „Džeko Londono“ sąveiką.
„Don Kichoto“ priešingo IM tipo veidrodinis tipas yra antiveidrodinis, t.y., antidraugas arba antimokytojas.
Iš tikrųjų, jei atkreiptume dėmesį į „Džeko Londono“ savęs įtvirtinimo sritį, jo pirmosios funkcijos (objektinė logika) turinį, taptų aišku, kad šis IM tipas įkūnija „Don Kichotui“ visa, kas jo suvokiama kaip „nereikia“. Galvoti taip – nereikia, daryti taip – nereikia, gyventi taip – nereikia.
Be to, „Džeko Londono“ kūrybinės srities (subjektinė intuicija) tu­rinys – „Don Kichoto“ vertybių su minuso ženklu (blogai) srities turinys. „Džeko Londono“ savęs vertinimo (objektinė sensorika) turinys sutampa su „Don Kichoto“ baimių turiniu. „Džeko Londono“ sugestijos (subjektinė etika) turinys sutampa su „Don Kichoto“ ne­pas­tebimų potencialių sprendimų srities turiniu.
Galbūt dėl pastarojo keisto sutapimo, šiuos tarptipinius santykius socionika pavadino paralelinių intelektų santykiais, kai vienas IM tipas sugestijuoja ir tuo leidžia išplėsti kito savęs vertinimo problemas.
Akivaizdu, kad susitikus IM tipams, susijusiems paralelinių intelektų santykiais, abiems iškyla refleksinis noras paaiškinti kitam, koks neteisingas yra jam įprastas gyvenimo būdas. Tačiau pasiekti au­tomatiško tarpusavio supratimo neįmanoma – žmonės priklauso priešingoms kvadroms ir kalba skirtinga socionikos kalba.
Pažvelkime į šiuos santykius iš praktinės pusės. Argi „Don Kichotas“ ims prieštarauti jėgai, grožiui ir turtams, kuo taip yra susirūpinės „Džekas Londonas“? Argi savo pasiaiškinimuose „Don Kichotas“ niekada nesinaudoja analizės rezultatais, kai tuo tarpu „Džekas „Londonas“ – šios srities specialistas iš prigimties? Argi „Don Kichotui“ niekada nekyla noras tapti nepriklausomam nuo aplinkinių nuomonės, kas būdinga ir „Džekui Londonui“? Taigi, nepriklausomai nuo prigimtinio mąstymo automatizmo, visa, kas buvo išvardyta, visiškai tenkina „Don Kichotą“. Ir, be to, paralelinių intelektų IM tipas objektyvuoja ir apriboja visą potencialiai teisingų sprendimų spektrą: nuo vertybių su pliuso ženklu (gerai) iki reikalavimų su minuso ženklu (nereikia).
Čia ir slypi paralelinių intelektų santykių praktinė prasmė. Juos galima ir reikia kūrybiškai panaudoti, kad būtų galima įveikti refleksinį atmetimą.

„Aš tau taip pasakysiu – už blaškymąsi reikia atsakyti!“

P.S.

Tai santykiai, kuriuose žmonės, turėdami bendrą interesą, naudoja visiškai skirtingus priėjimo prie dalyko būdus, jie turi vienodą požiūrį į gyvenimo vertybes, tačiau elgsena yra skirtinga. Partnerio požiūriai ir metodai atrodo neįprasti ir įdomūs. Tai skatina dažnas diskusijas, tačiau yra ir noras eiti į kompromisus, suprasti partnerį, padėti, duoti patarimą. Pradiniuose bendravimo etapuose partneriai žavisi vienas kito intelektu. Bendraudami jie sukuria savotišką “intelektualų” papildymą, suteikia vienas kitam galimybę pamatyti tai, ko anksčiau nepastebėdavo, arba į ką paprasčiausiai neatkreipdavo dėmesio. Jie rodo susidomėjimą vienais ir tais pačiais dalykais, tačiau nagrinėja juos iš skirtingų požiūrių taško. Nors nepripažįsta kito kaip lygaus, laikydami jį mažiau kompetentingu ir mažiau talentingu, o save klaidingai - protingesniu. Tą kiekvienas jaučia kaip neteisybę ir kito ambicingumą.

Partneriai atrodo panašūs, tačiau iš tikrųjų jie pernelyg skirtingi, kad giliai suprastų vienas kitą. Jie visada yra priversti perprasti informaciją, pritaikydami ją pagal savo supratimą, arba išaiškinti kitam viską iki smulkmenų. Tai reikalauja daug jėgų. Susidaro įspūdis, kad partneris paprastus dalykus paverčia sudėtingais, nuolat stengdamasis labiau supainioti. Abu įsitikinę, kad viską, apie ką bekalbėtų partneris, galima pasakyti žymiai paprasčiau ir suprantamiau. Partneriams nėra sunkumų surasti temas pasvarstymams arba diskusijoms, jie gali piktintis vienomis ir tomis pačiomis dingstimis, tačiau pokalbis, jeigu nėra prieštaravimų, pasitenkinimo neatneša.

Be uždelsimo, iškart yra pasirengę praktiškai padėti vienas kitam, aiškiai suprasdami prašymų motyvus, nesavanaudiškai padeda ir iš tokių poelgių patiria malonumą. Beje padeda, nežiūrėdami nuovargio ir sveikatos būklės. Mato įvairias išeitis iš sudėtingų situacijų. Gali žavėtis vienas kito nepakartojamumu, o esant artimiems tarpusavio santykiams nesupranta kaip, ir, svarbiausia, dėl ko jis daro būtent taip. Partneriai gali naudotis patarimais, tačiau negali mokytis vienas iš kito. Skirtumai požiūriuose veda į norą atsitolinti ir viską daryti savaip.

Teigiamas dalykas šiuose santykiuose yra tas, kad partneriai apeina silpnąsias puses ir todėl neįžvelgia vienas kitame pavojaus. Tai žmonės, kurie beveik neturi galimybės užgauti kitą, susipykti, bet tiktai tolimoje psichologinėje distancijoje. Gi jeigu jiems tenka nuolatos būti drauge, šie santykiai žymiai paaštrėja ir vargina. Atsiranda sunkumai tarpusavio supratime ir nemokėjimas atsižvelgti į kito interesus.

Tarp logikų galimas taikus sugyvenimas, o etikai nuolatos aiškinasi santykius, smerkia poelgius ir veiksmus, jaučia vidinę įtampą. Partneriai nesupranta poelgių motyvų ir juos smerkia. Negalėjimas suprasti pagimdo nuoskaudas ir susierzinimą. Kiekvienas nori eiti savo keliu, nekreipdamas dėmesio į kito patirtį ir nuomonę. Dėl to abu jaučia tam tikrą partnerio nepatikimumą, įtarinėja jį galimybe išduoti ir palikti sunkią minutę, nors taip ir nėra. Partneris atrodo mažiau sugebantis, tačiau tuose klausimuose, kuriuos vienam nesiseka sutvarkyti, kitas kažkodėl pasiekia žymiai daugiau, todėl kenčia abiejų savimeilė: tokia būsena suvokiama kaip neteisybė. Labiausiai nemalonu šiuose santykiuose – negalėjimas pilnai suprasti žmogų. Vos tik vienas iš partnerių paliečia nemalonią temą, konfliktai išauga kaip sniego lavina. Ginčai gali tęstis ilgai, kol abu tarpusavyje nenumalšina įtampos, beje iracionalusis pirmasis parodo iniciatyvą susitaikyti.

Kuomet tenka kartu spręsti problemas, pradeda aiškiai suprasti, kad abu mąsto skirtingai ir turi omenyje skirtingus problemų sprendimo metodus. Vienas aiškina kitam, kaip nereikia daryti, kiekvienas mano, kad kitas viską daro ne taip: taip nereikia daryti, taip negalima gyventi, norisi atverti kitam akis, tačiau jis, vis dėlto, nesupranta. Viskas, ko siekia vienas partneris, kitam atrodo, kad nereikia. Yra viena išeitis iš keblios padėties: aiškus pareigų, veiklos ir įtakos sferų atskyrimas.

Paralelinių intelektų poros:
Don Kichotas – Džekas Londonas
Diuma – Draizeris
Hugo – Napoleonas
Robespjeras – Balzakas
Hamletas – Hekslis
Gorkis – Gabenas
Žukovas – Štirlicas
Jeseninas – Dostojevskis