namo paštas
   apie    pagrindai   KSM   funkcijos   santykiai   nuorodos   testai   svečių knyga
   
Komponentinės
Pirmosios
  Etika
  Sensorika
  Logika
  Intuicija
  Išvada
Antrosios
Trečiosios
Ketvirtosios
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
   
   
   

FUNKCIJOS
 
Pirmosios funkcijos logika

Šiems IM tipams priskiriami:
– loginis–intuityvus introtimas (Robespjeras)
– loginis–sensorinis introtimas (Gorkis)

subjektinė logika
– loginis–intuityvus ekstratimas (Džekas Londonas)
– loginis–sensorinis ekstratimas (Štirlicas)

objektinė  logika

Ir objektinė, ir subjektinė logika – komponentės, orientuotos į mažai tikėtinus įvykius ir antraeilius poreikius, kas skatina poreikius, pagrįstus unikalia logika, pavieniais įvykiais, originaliomis hipotezėmis. Orientacija į mažai tikėtinus įvykius nukreipia dėmesį į ne statistinius faktus, pavienius įvykius, originalias hipotezes. Savitumas gresia nesupratimu, nesupratimas – vienatve.
Logika – racionali komponentė, o pirmoji funkcija (organizacijos aspektas) konservatyvi. Vadinasi, (loginiai tipai jiems) savo reikalavimuose pateikia konservatyvų superracionalizmą, bet organizacijos aspekto turinys yra nesusijęs su dominuojančiais poreikiais, ir jie labai mažai dėmesio skiria savo reikalavimų ir tvirtinimų ryšiams su objektyvia situacija.


Objektinė logika (Džekas Londonas, Štirlicas)

„Viskas turi būti aišku“ – tokia pozicija IM tipo, kurio pirmoje funk­cijoje yra objektinė logika. Tai reiškia, kad daiktai turi būti iš­dėstyti taip, kaip jis yra įpratęs, ir, neduok Dieve, ką nors pakeisti. Ban­dymas pakeisti jam pačiam įprastą tvarką, iškart sukelia „svetimos“ tvarkos atmetimo agresyvią reakciją, ir jis imasi aktyvių veiksmų viską grąžinti į savo vietas. „Sena tvarka geresnė nei nauja!“ „Visi daiktai pri­valo būti savo vietose! Be manės nieko nelieskite!“
„Tvarka – tai aš!“


Subjektinė logika (Robespjeras, Gorkis):

„Viskas turi būti taip, kaip aš suprantu!“ – tokia pozicija IM tipo, kurio pirmoje funkcijoje yra subjektinė logika. Tai reiškia, kad viską reikia suprasti taip, kaip jis įpratęs, ir ne kaip nors kitaip. Abejonė, kad jo supratimas neatitinka tikrovės, akimirksniu padidina agre­si­ją, sukeliančią įnirtingą puolimą be jokių įrodymų arba mažiau įnirtingą, niekuo nepagrįstą kito arba kitų logikos neigimą. „Tai tu nieko nesupranti!“ „Nesiginsiu disertacijos! Vis tiek nieko nesupras!“ „Aiš­kinti tai, ką aš suprantu – kvaila! Kas norės suprasti – tas ir taip su­pras! Visi kiti – priešai!“
„Tiesa – tai aš!“


 
    © Prašvieta UAB 2006. Visos teisės saugomos